Abiturientų pamoka „Mirties vartai“

IVb klasės mokinys Dominykas Karmazinas

Muziejaus ekspozicija „B. Sruogos romanui „Dievų miškas“ 80 metų“ šiuolaikinį žmogų nukelia į nacių lagerį prie Štuthofo. Atsiminimų romanas ,,Dievų miškas” pasakoja koncentracijos stovyklos baisybes, kurias patyrė pasakotojas, kiti lietuvių inteligentai ir visi kaliniai. Ekspozicijos gidas Tadas vedasi pro MIRTIES VARTUS į tamsiąją salę ir komentuoja romano turinį, paaiškina detaliau lagerio gyvenimą ir supažindina su Balio Sruogos gyvenimu po lagerio ir romano pabaigos. Įstrigo pasakojimas, kaip lietuvių inteligentai, atvykę 1943 m. kovą į lagerį ir dėvintys raudonus trikampius, tapo garbės kaliniais. Prieš tapdamas garbės kaliniu pasakotojas, kuris turi biografinių panašumų su autoriumi, nuo sunkaus darbo, raudamas kelmus, greitai patapo klipata, nes numetė apie dvidešimt kilogramų ir labai suvargo. Kai už lagerio ribų nuaidėjo žinia apie prastas sąlygas, lagerio valdžia buvo priversta jas pagerinti, o Sruoga gavo darbą raštinėje, kur padėjo kaliniams, kiek galėjo. Traugoto Majerio valdomas lageris buvo tikra kovos dėl gyvybės vieta, kiekvieną dieną kaliniui grėsė mirtis dėl smurto, bado, ligų arba, kitaip sakant, išlėkti per krematoriumo kaminą. Lagerio senbuvis Gervinskas romano pasakotojui aiškina mušeikizmo filosofiją, baisią lagerio praeitį ir sako, kad nereikia bijoti mirties, nes bijantys dažniausiai ir miršta. Raudonoji armija išgelbėjo belaisvius, o Sruogą specialiu lėktuvu grąžino į Vilnių. Grįžo į Lietuvą 1945 m. gegužę, o vasarą dėl fizinio ir psichinio išsekimo gydėsi Birštono sanatorijoje, kur per kelis mėnesius parašė romaną. Išleisti romaną buvo tikras iššūkis, nes sovietų valdžia ir Valstybinė grožinės literatūros leidykla ir jos direktorius Pranas Ulevičius nenorėjo išleisti knygos dėl aštrios ironijos, kurios jie nesuprato, ir dėl pačių sovietų Sibire įkurtų gulagų, kurie pagal pobūdį panašūs į nacių. Sruogai nesisekė išleisti romano, nepadėjo ir kolegos, kurie palaikė Sovietų Sąjungos idealus, be to, Sruoga turėjo atsiprašyti per Lietuvos rašytojų suvažiavimą Vilniuje, kuriame net geriausi jo draugai, kaip Vincas Krėvė, jo net negynė. Galiausiai 1947 m. spalio 16 d. Sruoga mirė nesulaukęs savo knygos. 1957 m. romanas buvo išleistas, bet ne atskira knyga, o kūrinių rinkinyje. Taigi, ekspozicija pagilina žinias apie romaną ir istorinį kontekstą, kuris lėmė daugybę aplinkybių, dažnai labai nepalankių Baliui Sruogai.