Literatūros pamoka poeto Maironio namuose

Literatūros pamoka poeto Maironio namuose

Tadas Bužinskas

Išlipę iš mokyklinio mikroautobusiuko, per lietų kaip kareiviai judėjome Rotušės aikštės link, kur yra Maironio namai. Edukatorė Dovilė papasakojo apie kiekvieno kambario kampelį, apie tai, ką pats Maironis juose veikdavo. Aštuoniuose kambariuose – rankraščiai, fotografijos, laiškai, knygos, asmeniniai daiktai ir puošniausi baldai. Dovilės pasakojimas mus nukėlė į praeitį ir galėjome pamatyti Maironio gyvenimą jo akimis.

Maironio asmenybė – kunigas, patriotas, poetas

Evita Sarpalytė ir Skaistė Gražulevičiūtė

Jonas Mačiulis – Maironis buvo ne tik dvasininkas, bet ir tautinio atgimimo žadintojas. Jis siekė, kad studentai mylėtų Lietuvą, kad būtų geri teologai. Maironis pirmiausia rašė lenkiškai, bet vėliau perėjo prie lietuvių kalbos, nes suprato, kad be lietuvių kalbos neįmanoma tautos vienybė, atgimimas ir pasipriešinimas rusinimui carinės Rusijos metais. Jo eilėraščių rinkinys „Pavasario balsai“ tapo pasipriešinimo simboliu ir iki šiol laikomas Romantizmo viršūne. Kadangi dauguma išsilavinusių žmonių rašė lenkiškai, Maironis parodė, kad lietuvių kalba gali būti išraiškinga ir reikšminga. Kunigu Maironis kartu buvo ir tvirtas tautos žmogus, palaikęs lietuvių kalbos, kultūros ir nepriklausomybės siekius. Jo gyvenimas ir kūryba išliko kaip ryškus pavyzdys, kaip galima suderinti tikėjimą, patriotizmą ir meną. Maironis visą gyvenimą ištikimai tarnavo savo tautai, jis gynė jos kalbą, puoselėjo kultūrą ir svajojo apie laisvą Lietuvą.

Įspūdingi Maironio svečiai ir kambarių ypatingumas

Liepa Subačiūtė ir Dominykas Karmazinas

Kunigas ir poetas Maironio buvo mylimas ir gerbiamas, jo namuose Kaune svečiavosi daugybė įžymių Lietuvos asmenybių. Kiekvieną svečią pasitikdavo virš durų įrengtos kanklės, kurios sugrodavo „Lietuva brangi“ melodiją. Vienas iš Maironio namų ypatumų - bibliotekoje įrengtos dvi skylutės duryse, per kurias Maironis, išgirdęs kanklių melodiją, pažiūrėdavo, kas atvyko. Maironis svečius priimdavo skirtinguose kambariuose. Prezidentą ar aukštą pareigūną, kaip Antaną Smetoną ir Aleksandrą Stulginskį, kviesdavo į darbo kambarį, kuriame kartais egzaminuodavo ir studentus, rašė eilėraščius ir su svečiais sprendė visuomenines problemas. Artimesnius draugus, kaip menininkus Joną Janulį ir Eleną Janulaitienę, Maironis kviesdavo į svetainę, kur aukščiau galvos pakabintas milžiniškas veidrodis – Maironio viešnios stiebdavosi, kad pamatytų savo atvaizdą. Į Maironio miegamąjį svečiai nepatekdavo, tai privati ramybės ir susikaupimo vieta. Maironis miegodavo trumputėje lovoje, nes miegodavo ant aukštų pagalvių pusiau sėdomis dėl to meto įsitikinimo, kad taip yra geriau nugarai. Virš lovos ir šiandien kabo reto stiliaus paveikslas, kuriame iš vienos pusės pavaizduotas Jėzus Kristus, o iš kitos mergelė Marija. Maironio butas tikrai išskirtinis, pas poetą ateidavo daug žymių asmenybių, o kiekvienas kambarys tarsi atskira gyvenimo istorija.

Ką Maironis rašytų šiandien?

Ana Ivanova ir Auksė Kėvalaitė

Kiekvienas lietuvis, išgirdęs Maironio vardą, pirmiausia pagalvoja apie Romantizmo eilėraščius, prisimena poeto meilę tėvynei, pagarbą tradicijoms ir aukštą moralę. Maironis ne tik garsus poetas, bet ir principingas kunigas, todėl jam svarbiausios buvo dvasinės vertybės – tikėjimas, šeima, tauta. Jei jis gyventų šiandien, labai tikėtina, kad domėtųsi šiuolaikinio pasaulio tendencijomis – LGBTQ+, translytiškumo, nebinarinių lyčių ir kitomis naujomis temomis, kurios dažnai nutolina žmogų nuo dvasinių vertybių. Maironis nekurstytų žmonių, bet greičiausiai argumentuotai ragintų grįžti prie tikrųjų vertybių, kad ne viskas, kas „ant bangos“, padeda atrasti laimę ar prasmingą gyvenimą. Jis skatintų ieškoti Dievo, stiprinti tradicinę šeimą ir meilę tėvynei ne kaip senų laikų atgyveną, bet kaip pamatines visuomenės vertybes, kurių moko Biblija ir kurios kuria tikrą gyvenimo prasmę. Maironis nuolatos dirbo su studentais, todėl būtinai rašytų apie jaunimą, kuris neturi aiškaus tikslo, bijo atsakomybės ir renkasi patogumą vietoj pareigos, pavyzdžiui, vengia privalomosios pradinės karo tarnybos. Maironiui būtų nesuprantama, kodėl tarnyba kariuomenėje jaunimui primena kalėjimą, kodėl lietuviai tėvynę myli tik žodžiais, o laisvė, už kurią liejo kraują protėviai, nebranginama. Savo kūrybą skirtų lietuvio sąžinei pažadinti, priminti, kad už laisvę tenka mokėti aukštą kainą, o tautą vienija bendrosios  vertybės. Šiandien Maironis pirmiausia kiekvienam primintų garbingą Lietuvos praeitį, nes tik prisiminę, kas esame ir iš kur kilę, galime žinoti, kur einame.