Mokytojo dieną gimnazijoje viskas kitaip

Tarptautinė mokytojų diena – viena laukiamiausių ne tik mokytojų, bet mokinių dienų, todėl kad šią dieną mokykloje viskas vyksta kitaip. Visų pirma tai pati sudėtingiausia diena aktyviesiems gimnazijos mokiniams, nes jie turi sugalvoti, kaip gi pasveikinti ir nustebinti gimnazijos mokytojus su jų profesine švente. Šiais metais mokiniai mokytojus kvietė sugrįžti į 1970-uosius metus, prisiminti savo vaikystės akimirkas, peržvelgti įsivaizduojamą nuotraukų albumą ir prisiminti savo mažąsias pedagogines nuodėmes. Dalinamės pačių mokinių įspūdžiais iš šventinės dienos.

 xxx
Spalio penktąją į gimnaziją atėjau labai anksti, nes su draugais ruošėme Mokytojo dienos šventę. Mokinių tarybai padėjau puošti aktų salę, dėlioti paskutines detales, pūčiau balionus, sustumdėme stalus, sutvarkiau dekoracijas, kurios po nakties buvo nukritusios, padėjau kelioms merginoms pasidažyti ir apsirengti. Šventei pasibaigus, padėjau susitvarkyti, sušluoti šiukšles, o kol scenoje vyko pasirodymas, tvarkiausi užkulisiuose. (Milena Baltrūnaitė)

xxx
6:56 pypteli telefonas. Žinutė nuo panelės, turėjusios vaidinti pagrindinį personažą: „Neprakalbu, tu turėsi vaidinti“. Panika. Vaidinimo kontekstas, veikėjo žodžiai iškritę iš galvos. „Gerai, susikaupk, panikuosi vėliau, dabar pasveikink mokytojus“. Šypsena veide, pasitinkame ir sveikiname mokytojus. Liko 1 valanda iki renginio. Panika. „Ei, chebra, varom repetuot“. Pirma ir paskutinė repeticija. Reikia pradėti renginį. Panika. Kas įvyko? Nežinau. Galvoje tik prožektorių šviesos, muzika, mokytojų šypsenos ir juokas. Turbūt pasisekė. (Miglė Jucytė)

xxx
Gimnazijos kupole mokytojų arbatėlė. Aš su keturiais apsauginiais įbėgame, čiumpame hipį, kurio ieškojome dvi pamokas, ir vedamės. Mokytojai nesupranta, kas vyksta. Aš su apsauginiu Mantu, tvirtai paėmę hipį, vedame į laiko portalą, kol kiti du rūpinasi mokytojų saugumu ir juos lydi, kad nė vienas nepabėgtų. Atėjus prie portalo vartų, labai griežtai suleidžiame visus mokytojus į portalą, bet kai kurie bandė mus perkalbėti, kad paleistume hipį. Mes nesutrikome ir dirbome savo darbą, toliau griežtai leisdami mokytojus, kol visus suleidome. Galų gale hipį įstūmėme į portalą. (Elijus Ašmenskas)

Aktų salėje, kuri staiga virto laiko mašina, užgrojo muzika ir suėjo visi gimnazijos mokytojai. Mokytojams susėdus, nugriaudėjo griaustinis ir viskas aptemo, nutilo. Ekrane įsijungė nostalgiškas 70-ųjų filmukas, visi susikaupę žiūrėjo. Prasidėjo vaidinimas, pagrindiniai veikėjai bandė išsiaiškinti, kaip čia atsirado mokytojai, ir bandė juos grąžinti į ateitį. Atėjo žaidimų laikas ir mokytojai buvo kviečiami ant scenos suvaidinti epizodą pagal gautą nuotrauką. Vėliau ekrane pradėjo rodyti mokytojų vaikystės nuotraukas, o žiūrovai spėliojo kolegos vardą. Visi mokytojai buvo įsitraukę į renginį ir visi noriai atliko užduotis. Pagrindiniam veikėjui pavyko grąžinti mokytojus į ateitį, Direktorė ir mokinių Prezidentas pasakė kalbas ir renginys baigėsi. (Meida Katkevičiūtė)

xxx
Na, o gimanzijos III-ios klasės mokiniai turėjo galimybę išbandyti Mokytojo profesiją pravedant keletą pamokų Kauno Šilo pradinės mokyklos ugdytiniams.

Šiais metais Mokytojo dieną mūsų IIIa klasė turėjo galimybę pabūti pradinių klasių mokytojais „Šilo“ pradinėje. Kai gimnazijoje prasidėjo pamokos, susibūrėme prie autobusiuko, susėdome ir pradėjome kelionę. Aš tą akimirką jaučiau truputį baimės, žinodamas, kad turėsiu vesti pamokas pradinukams. Visą kelionę mano galvoje sukosi vienas klausimas: „Kaip padaryti ne tik naudingas, bet ir įdomias pamokas?“ O tada, žvelgiant pro autobusiuko langą, kilo geniali įžvalga – pravesti nepaprastą žaidimą. Kai galiausiai atvykome į pradinės mokyklos kiemą, pamačiau nuostabų pastatą. Mane tikrai nustebino mokyklinis kiemas: ten buvo pavėsinė ir žaidimo aikštelė, kurios išvaizda tiesiog užbūrė. Bet kur kas svarbiau vaikai su didžiausiais šypsniais – mus pasitiko rankų jūra. (Matas Košys)
xxx
Savo  mokinukų laukėme salėje. Atėjo 3c klasės mokiniai ir įsikibę mums į rankas tempė į savo klasę. Vaikų daug, visi džiaugiasi, rėkauja. Prašo pamokyti matematikos. Matematikos nemokėme, gal todėl emocijos veržėsi fontanais. Sunku buvo susikalbėti. Pradžioje susipažinome. Kiekvienas norėjo prisistatyti kuo pirmiau, atsirado triukšmo. Sugalvojome žaisti žaidimus. Vaikai šūkavo, neklausė. Reikėjo pasiimti nuo mokytojos stalo skambutį. Vaikai nurimo, bet baigėsi pirmoji pamoka. (Gerda Šlečkutė)

Antrąją pamoką 3c klasei vedėme trise – aš Viltė, Austėja ir Gerda. Vaikai labai apsidžiaugė pamatę mus. Klasėje vienos mergaitės, tik 7 berniukai, tačiau nebuvo taip lengva, kaip galvojome. Mergaitės negalėjo nusėdėti suole, nes labai norėjo susipažinti. Kai pagaliau ramiai susėdo, prisiminė, kad jų mokytoja uždavė darbelį, apie kurį mes nieko nežinojome. Tada atsisėdo ir ėmė darbuotis. Netikėtai man į nugarą baksnoja mergaitė, ji pradėjo klausinėti, kas man labiausiai patinka. Taip prie manęs ir mano kolegių Gerdos ir Austėjos eina vaikų būriai ir klausinėja įvairių klausimų. Nustebome. Po kiek laiko prieina po kelis vaikus ir duoda dovanėles… Tos dovanėlės rankų darbo... Tai buvo mieli piešinukai, kuriuose buvome nupieštos. Apėmė labai šiltas ir malonus jausmas. Širdžiai pasidarė miela. Kai atėjo laikas išeiti, vaikai labai nuliūdo, tačiau atrodė labai laimingi. (Viltė Makūnaitė, Austėja Rosinaitė)
xxx
Ketvirtokų antra pamoka prasidėjo riksmais, nes jie buvo palikti dviem minutėms vieni. Nusiraminę pradėjo manęs ir Kajaus klausinėti apie gyvenimą mokykloje nuo penktos klasės. Berniukus domino muštynės bei vizitai pas direktorę, o mergaites – mergaitiški rūpesčiai. Vaikams atsibodus klausinėti, siūlėme pažaisti, bet jie vieni su kitais nesutarė, ką turėtume žaisti. Nutarėme pažaisti keletą žaidimų, kad visi būtų laimingi. „Šilo“ ketvirtoji „B“ labai išauklėta bei mandagi. Atsisveikindami kiekvienas padovanojo po atviruką. Atėjus laikui išeiti, jie neklausydami savo mokytojos išbėgo iš klasės ir suteikė man ir Kajui triukšmingą palydą iki kiemo vartų. (Matas Obelienis)
Įžengiu į ketvirtąją „B“ ir matau: mokiniai dūksta, bėgioja, rėkauja, o mokytojos nėra. Drausminu ir su Matu prisistatome, o vaikai spokso kaip į gigantus. Sudrausminti vaikai susėda ir prisistato, o aš nustebęs, kaip greitai iš mažų demonų jie pasivertė į klusnius mokinius. Sugalvojau jiems žaidimą. Pradedame žaidimo pamoką. Visi vaikai, pavargę nuo mokslų, nori tik žaisti žaidimus, o aš kaip jų gelbėtojas gelbėju nuo nuobodulio (Kajus Šlečkus)
xxx
Likus vos kilometrui iki mokyklos, užplūdo nežinomybės jausmas, nemalonus ir gąsdinantis. Tačiau, vos įžengęs į klasę, supratau, kad be reikalo jaudinausi. Ketvirtokai buvo tylūs, visai ne tokie, kokių aš su drauge Guoda tikėjomės. Taigi supratau, kad visgi mūsų savijauta su šiais mokinukais sutapo, jie taip pat jautė nežinomybės jausmą, nes visa tai yra nauja patirtis tiek mums, tiek jiems. Dirbome su Guoda, kuri tas dvi pamokas tapo tarsi kolegė, abudu bandėme įsijausti į mokytojo vaidmenį. Pasibaigus pirmai pamokai, atbėgo viena mergaitė ir mus apsikabino, tai buvo netikėtas, bet šiltas jausmas. (Arminas Strazdas)
Laukdami susitikimo su ketvirtokais kartu su draugu Arminu, kuris iš klasės draugo virto kolega, jautėme lengvą jaudulį, bet šaltu protu tikėjome, kad viskas bus gerai. Įžengusi į klasę mačiau, kad mokiniai nori bendrauti, ypač vienai mergaitei mes abu labai patikome, kad visur buvo ji šalia. Pakalbėjome apie klasės laisvalaikį, žaidimus, bet kai visi įsibendravome, pasidarė sunkoka susikalbėti, laimei, kolega buvo griežtesnis, tai reikalaudavo tylos ir tvarkos. Nauja patirtis mane džiugina. (Guoda Mykolaitytė)
xxx
Dviese su Arnu įėję į 4c klasės kabinetą, nutildėme rėkiančią minią. Mažuosius informavome, kad stengsimės iš paskutiniųjų duoti niekada negirdėtų žinių. Iš pradžių suteikėme jiems vilties, kad bus lengva mokytis, o tada uždavėme klausimų, kurių atsakymų klasė nežinojo. Naudodami šiuos klausimus, per vaikų bandymus į juos atsakyti, mes išmokėme triukšmingą minią atskirti dangaus kūnus, atpažinti nežinomus gyvūnus ir įsiminti mūsų Tėvynės garbingą istoriją. (Ignas Ramanauskas)