Abiturientas Arnas Puidokas – respublikinio rašinių konkurso laureatas

Balandžio 25 d. į respublikinio rašinio konkurso „Gyvybė – dovana, branginkime ją“ baigiamąjį renginį Panevėžio „Minties“ gimnazijoje išlydėjome tris mokinius. Konkursui jie buvo išsiuntę po vieną novelę. Skaistė Matiušinaitė – „Prarastas pasaulis“, Erlandas Prakapavičius – „Ilgaamžiškumo revoliucija. O kas bus, kai bandysim įveikti mirtį?“, Arnas Puidokas – „Dėmės“. 
Konkursą panevėžiečiai organizuoja jau septintą kartą. Pasak organizatorių, gyvename labai sudėtingu metu. Kartais atrodo, kad kalbėti kai kuriais klausimais per daug skaudu, bet reikia. Gyvybė yra neįkainojama vertybė. Tą ypatingai pajutome šiuo metu. Labai norėtųsi, kad mūsų jaunuomenė tai suprastų, apie tai mąstytų, kalbėtų  ir visomis išgalėmis brangintų šią vienintelę dovaną. Būkime nuoširdūs, bendraukime, palaikykime vieni kitus ir dalinkimės mintimis.
Ir ką gi. Mūsų gimnazistai iš Panevėžio grįžo ne tuščiomis. Panevėžio Lėlių vežimo teatre Skaistei (Skaistė tą dieną negalavo, tad jos padėką priėmė klasės draugas Marijus, kuris visada išgelbėja draugą) ir Erlandui įteiktos vardinės padėkos, o Arnui – II vietos laureato diplomas. Triskart „Valio!”

Gal ir jus suintriguos ištrauka iš Arno fantastinio pobūdžio novelės „Dėmės“?

Statybvietėje jau seniai darbas virė. „Kodėl man vis trūksta miego? Gal pilnatis? Ne, per banalu.“ Adamas nežinojo, kodėl jį kankina naktinis mąstymas. Nebuvo jis filosofas, tad jis pylė betoną iki vidurdienio. Užklupo jį rūkantį. 
– Klausyk, Kvasi! – tiesiai rėžė Vytas. – Pasiimk porą išeiginių. Nemanyk, kad nepastebėjau, jog vaikštai skersas. Lėtai dirbi, žiopsai į tuščią kibirą, žodžiu, pailsėk“. 
Adamas ir nesiteisino. Tik susigriebė daiktus ir išvažiavo. „Reikėtų užsukti Anos. Bet pirma pavalgyt.“ Sustojo už kampo ir užsisakė koldūnų. Laukia prie vairo ir žiūri per langą lyg į tuščią kibirą, o priekyje tarp medžių oras mirga mirga. Sukasi ir tirštėja. Štai kažin kas  materializuojasi iš nieko. Lyg kas ietimi pradūrė žaizdą pasaulyje. Pilkoji dėmė kelias akimirkas didėjo mažėjo, kol išnyko. Lyg koks Déjà vu. Adamas neprisiminė nei spalvos, nei formos – kaip į klozeto verpetą nuėjo. Tik baimė liko. Instinktą „Bėk“ užgožė impulsas – visa užvaldantis impulsas tęsti tai, ką daręs...