Neilas Kochanauskas ir Kamilė Kalvynaitė – respublikinio konkurso laureatai

Neilas Kochanauskas ir Kamilė Kalvynaitė – respublikinio konkurso laureatai

Šiemet respublikiniame trumpųjų istorijų konkurse „Šiurpės“ dalyvavo dvidešimt mokytojo E. Jankūno trečios klasės gimnazistų. Konkursą penktus metus organizuoja Kauno viešoji biblioteka „Ąžuolynas“. Renkamos trys šiurpės – šiurpiausia, kūrybiškiausia ir komiškiausia. Šiurpės – tai išgalvotos istorijos, pasakojamos naktį prožektoriaus šviesoje, miške prie laužo, tamsiame kambarėlyje prie žvakės, kad klausytojas išsigąstų, kad oda pašiurptų.

Organizatoriai gavo 430 šiurpių. Du mūsų gimnazijos trečiokus Neilą Kochanauską ir Kamilę Kalvynaitę konkurso vadovė Akvilė Jankauskaitė pasveikino asmeniškai, „patekus tarp geriausiųjų konkurse „Šiurpės“ 2025“.

Sveikiname visus dvidešimt dalyvių, bet paskaityti kviečiame tik Neilo ir Kamilės šiurpių.

NEILAS KOCHANAUSKAS, IIIa kl.

Mokytojas Egidijus Jankūnas

Šiurpė

Miško WiFi

Sakoma, kad miškas yra gyvas – kvėpuoja, šnabžda, juda bei turi savo atmosferą. Bet aš su tuo susidūriau tik tada, kai nusprendžiau savaitgalį pagyventi be telefono, pailsėti nuo visokių technologijų ir išvažiavau į mišką. Žinoma, po dešimties minučių miške telefonas vėl mano rankose – reikia „Google Maps“ pagalbos. Einu, žiūriu – ryšio nėra. Bet tada telefonas kažkaip pats prisijungia prie tinklo „Miško karaliaus WiFi“. Juokingas pavadinimas, tikriausiai kokio stovyklaujančio keistuolio, kuris pamiršo išjungti internetą. Atsidarau naršyklę, o ten tik vienas puslapis atsidaro automatiškai: „Ką tu čia veiki?“ Nusijuokiau. Toks žalias fonas ir vidury jo raidės. „Turbūt reklama ar žaidimas“, - sau pagalvojau. Parašiau atsakymą: „Einu pasivaikščioti :)“ Po sekundės atėjo žinutė: „Mes irgi.“ Tuo metu už nugaros kažkas sukrebždėjo. Mane išpylė prakaitas. Bet kai atsisukau, ant žemės pamačiau tris kankorėžius, tvarkingai sudėtus trikampiu. Telefonas suvirpėjo: „Gražu, tiesa?“ Širdis pradėjo daužytis. Įsivaizdavau kokį išdaigininką su filmavimo kamera. Bandžiau išjungti telefoną, bet jis nebeišsijungia. Ekrane pasirodo filmuojamas vaizdas, bet vietoj savo veido matau medžio kamieną su skylute, panašia į burną. Ji juda. Tyla. Tada ramus balsas iš telefono: „Labas, ai ir, beje, kol nepamiršau BUUU!“ Bėgau uždusęs iki pat automobilių aikštelės. Įšokau vidun, nuspaudžiau pedalą ir tiek mane tematė. Įbaugintas  grįžau namo, pasitikrinau telefoną ir viskas buvo gerai. Vakare telefonas vėl suvirpėjo. Ekrane atsirado pranešimas: „Aš prie tavo durų.” Nukrėtė šaltis, bet nusprendžiau patikrinti, kas yra už durų. Pasiėmiau iš virtuvės peilį ir atidariau duris. Jau buvau pasiruošęs kažkam smogti, bet ten nieko nebuvo. Tik ant kilimėlio WELCOME vokas. „Dieve, naujasis 5G neriboto interneto vienerių metų abonementas. Siuntėjas - Miško karalius.” Miškas gyvas.

................................................................................................................................................................

KAMILĖ KALVYNAITĖ, IIIa kl.

Mokytojas E. Jankūnas

Šiurpė

Žemyn

Saulėtą du tūkstančiai dvidešimtųjų metų spalio trisdešimt pirmosios rytą atsikėlusi juntu, jog kažkas ne taip. Namie per tylu. Gal visi kažkur išvažiavo? Tiek to. Susiruošiau į mokyklą - uniforma, plaukai, sumuštinis - viskas, kaip įprastai. Tiesa, šuo. Reikia išvesti. Velkuosi striukę ir į kiemą. Vaikštau vaikštau šaligatviu, tas uostinėja, bet nesilengvina. Pikta. Oras ramus, dangus tamsus. Dar pikčiau, kad ilgai. Staiga prieš mano nosį išnyra daili mergina. Ji pažvelgia tiesiai į akis, kažką tyliai sušnabžda ir pastumia mane. Nors aplink nėra kur kristi, vis tiek krentu. Viskas aplink aptemsta, o pasaulis dingsta. Atsibundu. Girdžiu vaikišką juoką. Mirkt mirkt akimis ir matau, kaip būrys mažvaikių bado mane pagaliukais. Bandau stotis, bet jie ima klykti, verkti, rėkti išsigandę. Nesuprantu ko. Ir vėl krentu. Krentu vis giliau, vis plačiau, kažkaip įstrižai, tarsi pasaulis neturėtų krašto galo. Pabundu tamsioje erdvėje. Nieko nematau, tik girdžiu, kaip iš toli toli aplaukia laidotuvių giesmės. Kai tik pradedu suprasti, kas vyksta, ima kristi biri šalta žemė. Ant veido. Ant krūtinės. Dūstu. Kažkas verkia. Turbūt ne aš. Gal mama, o gal vienas iš mažvaikių. Nesuprantu. Žiojuosi pati rėkti, bet garsas užstringa galugerkly. Viskas dingsta. Atsibundu dar kartą. Aplink tuščia. Tik šuns pėdsakai, vedantys tolyn. Pabėgo šuo. O prieš mane stovi kažkoks aukštas tamsus siluetas. Mefistofelis. Stovi ir žiūri tiesiai į mane. Šypsosi. Žinote gi, kaip velnias šypsosi lemtingąją akimirką.

„Na, laikas keliauti“, – paliepia, o aš pajuntu, kaip jo jėga ima tempti mano kūną žemyn. 

Ir žemė atsiveria po kojomis.